1. Paskīrėms

Žemė gol kāp žmuogos – ėškėlėmās raituos –
Ė daubuom, ė opiu tarpkuojēs vėsuokēs,
Neš ont sava kopruom derliaus sunki kraiti,
Truobas šiaudū stuogās, dūmu skani smuoka1 .

Lonkstuos keliū vingē, ežerelē joukas,
Bieg siaurė takelē ėš truobuos i truoba,
Ganuos karvės margas pri nomū aploukūs,
Vuobėlis sobaltou kāp lėnėnės druobės.

Ė žmuoniū pasaulē so savuosiuom auruom
Ėš truobū pasklīdė švėisoliou ė mainuos,
Žmuonis pabėndravė ont takelė siaura,
Po tuo ėšsėskėrsta viel po sava kaimus.

Mainuos žemės spalvas ė žmuoniū lėkėmā –
Vasaras šėltiausės, rodėnis līnuotės2
Ė snėigū posnīnā sosėgrūdė kėimė,
Baltū varškiu drėbsnēs eglės apdieliuotas.

Žmuonis žemės krumslēs3 kaimūs ėšsėmietė,
Trauk vargās ė šuokēs somezgiuota tinkla
Akmėnouta žemė skob grūdās apsietė,
Rodėni ėškūlė dounas tešla minka.

Sokas ne tik žemė aple sava aši,
Sokas vėskas žemie so žmuoniū lėkėmās –
Baudžiavuos pasaulie truopnē4 isėrašė –
Vākā džiaugies laimė sava laiko gėmė.

Aš atplieštė nuorio gabalieli mėnka,
Paveizietė meilē i tuo laika žmuonis –
Kāp anus tėjūnā pri žemelės lėnkė,
Kāp šėrdies lėipsnuojė ateities svajuonės.

Kāp Žemaitė braidė rodėnė porvīnus,
Kāp kėntiejė vīra prīspausta, ėšsekus,
Kāp jauna gorkšnuojė saldi meilės vīna,
Kāp tomsuo švėisava anuos jimlės akis.

Kāp rašītė muokies, kāp gimtėnės gruoži
Parkielė i kninga, ė pri stala sena
Dailėna paveiksla, dieliuojė pavuožnē
Ė žemaitiu buiti pavertė i mena.

Sunkē mūsa raidiem pieštė meilės noma,
Jausmās solėpsnuotė ėškalbinguo sieluo –
Kėik tėn neteisībės ė šėrdėis garoma,
Kėik šeimuos intrigu šėrdies isėvielė.

Vo Žemaitė drousē ēt, gīven ė džiaugas
Sava atradėmās, vargās ė kūrībo,
Ka žemaitē mažė ė vėsai soaugė,
Pri tuos žemės lėktom omžėnā prikėbė.

smuoka1 – kvapa; līnuotė2 –lyjantys; krumslēs3 – grumstais; truopnē4 – gerai, pritinkančiai;