Neblizgės tavo žodis, į rudenį virtęs,
tik nustebs, kad toks nuogas ir pilkas esi,
rods, tik mirksniui vienam šitie lapai numiršta,
bet vis tiek mintimis it ražienom kažkur išeini.

Kas nupjovęs svajonę į pradalgę guldė?
Kas ją kūlė ir kepė baltus pyragus?
tai tik žodžiai kalti taip suklykę it gulbės,
nors ir tu tarsi jos paprastai nebylus.

Ar sušoks lapų šūsnys tau kerintį šokį?
Ar sugros kaip kadais lietūs arfos garsais?
Nei tylos, nei balsų paslapčių neišmokęs,
tik su vizijom kartais per sapną matais.