Tiek to, nedūsaukim, kas ėjo, tas praėjo,
O ši akimirka kol kas pakeliama.
Be trenksmo spalis pakeitė rugsėjį,
Pečių neįmerkė užtrukus dargana,
Patogiai stebim pilnaties dilimą,
Nejučiomis ir patys dildami.
Senatvė nieko iki šiol nepagadino — 
Diena be sopulio, vėsoka, bet rami.
O liūdnos mintys? Privalu nuvyti,
Jeigu suskato zyzti kaip uodai.
Stebiu šypsodama spalvingų lapų skrydį
Savy lengvumą jausdama nūnai.
Laiminga siela, džiugesiu sparnuota,
Nepaiso nuosavo artėjančio rudens.
Tiek to, nedūsaukim. Ar maža buvo duota?
Jauti? Ugnelė nebaigė rusent.
Už horizonto verdantis pasaulis,
O mes čia dviese ir labai ramu,
Kai tavo ranką jaučia mano sauja,
Negi manai, jog dūsaut ketinu?
Esi šalia ir nieko nebetrūksta,
Nes jau būties nebestveriu glėbiais.
Tikėk manim — jau nebeverta dūsaut.
Kas nepraėjo, tas tikrai praeis.