Buvo buvo, kaip nebuvo Tas saldus žodis putbolas
Žiūrėdamas i žavėdamasis pasaulio futbolo čempionato batalijomis i vė į jaunystės dienų prisiminimus sugrįžau, tada vienintelę nuotrauką archyve susiradęs i vė parašyti sumislinau.
Šaip ne taip atkūręs vieną brolio užfiksuotą akimirką parudavusioje nuotraukoje, i daba mislinu, kad čia tau ne „Brazilija“ kokia, ne pasaulinės varžybos kokios, čia da geriau būvo...
Nuotraukoje (nuotrauka galerijoje), darytoje apie 1970 metus, eilinis futbolo mačas mano tėviškėje „Kazakauskynėje“ už klojimo. ,„Steponavičiai – Kazakauskai“. Prieš tai vykdavo aikštės pasiruošimo darbai...
<,,Nuotraukoje įamžinta, kaip eilinį kartą po įtemtų varžybų vartus remontuoja Antanas Steponavičius (Jastrebas) iš Steponavičynės (I), jam padeda Vidas Kazakauskas (Šarka) iš Kazakauskynės, o Jonas Kazakauskas (Briedis), kaip visada, įamžina svarbiausias akimirkas su savo pirmuoju fotoaparatu Smena“. Tuo momentu kitus vartus kitoje pievikės pusėje te stato Algimantas Kazakauskas (Vilkas), tai aš būsiu, Petras Pralgauskas (Antano Steponavičiaus pusbrolis iš Kauno – samdytasis „Maradona“, vasaromis atostogaudavo Vambaliuose) ir Arvydas Steponavičius iš Steponavičynės (VI) čia pagal kaimo planą sodybos taip suskirstytos“> < >iš knygos „Vambalių kaimo istorija.
Rungtynės vykdavo vos ne kasdien – per visą vasarą. Tik pirma žolikė te užaugdavo, tuoj patys tėvui pasisiūlydavome nupjauti, išdžiovyti šieną i į klojimą sunešti, talką padarę, o paskui jau kvit, te mūsų futbolo aikštė. Iš pietų, vakarų ir šiaurės pusės pievikė vandens nuvedimo raviuku apribota, o rytinėje pusėje klojimo siena i medžių eilė, kuri prasideda už tvarto, žiūrint iš šiaurės pusės, tėvo pasodinti beržiukai, toliau, priešais klojimo duris, du šimtamečiai uosiai i kiekvieną pavasarį baltu nuometu pasipuošianti ieva.
Tai i būdavo mūsų futbolo aikštės ribos, o per vidurį galuose iš lentų atraižų vartai pastatyti. Rungtynių rezultatų nepamenu, tai viena komanda laimėdavo, tai kita. Dažniausiai vienoje komandoje žaisdavome mes, – trys broliai (Jonas, Algimantas i jaunėlis Vidas) Kazakauskai, o kitoje komandoje Antanas i Arvydas Steponavičiai i grėsmingiausias „bombardyras“ (visgi atvykęs iš Kauno i visokių futbolo gudrybių žinovas) Petras Pralgauskas.
Rungtynės tęsdavos nežiūrint į laikrodį, iki tol, kol da nors biški kamuolys matėsi, kartais i po dvylikos nakties pervirsdavo, arba kol tėvai gult nenuvarydavo. Tada miklei, bėgte prie prastojojo prūdo, te pilnas lovys gyvuliams girdyti vandens pripiltas. Vanduo per dieną įšilęs, gera praustis tebūdavo i daba su malonumu prisimenu tų laikų maudynes...
Pasisemi pilną kibirą, to per dieną įšilusio kaip arbata vandens i piliesi ant savęs, o tada ūkiško muilo gabalą į rankas i davai muilinti skaudamas, iki kraujo nuspardytas kojas, žaisdavom gi basi, niekas tada sportinių batelių neturėjo. Tada išmuiliname vienas kitam per dieną įdegusias nugaras, su jau kelis kartus nusilupusia oda, net prisiliest baisu, pečiai net raudoni. Vė pasisėmę iš lovio vandens pilame ant galvos, o tas taip i bėga maloniai per visą kūną, nuplaudamas dienos „darbų“ nuovargį. Taip i daba pamenu, kaip buvo gera gera stovėti po šilta vandens srove, net užsimerki nuo to saldumo i vis semi semi kibiru iš lovio tą šiltą malonumą, kol lovio dugną pasieki. Vandens visai negailėdavome, nes vis tiek reikdavo naujo šalto iš prūdo gyvuliams pripilti. Atsistojam vorele, vienas in prūdą vieną koja inbrenda, o kiti per rankas kibirus perduodami, kaipmat lovys i vė pilnas, o tada mikliai į kiemą. Te, kur ant alyvinės obels šakos kabo ilgas, platus, lininis abrūsas, rankas i kojas i visam nusišluostyti. Netaupėm rankšluoščio, mamikės pilnas kuporas rietimų klėtyje priaustų stovėjo, tai kai tik reikia nuaini, atsimatuoji, kiek reikia i atsipėši biški į kraštą inpjovęs, bet dažniausiai tai mamikė jau iš anksto pati atnešdavo, kai tik kam reikia.
Mes, vyresnieji broliai, paimame už abrūso galų, o jaunėliui vidurys nusišluostyti lieka. Ant plataus stalo po plačiašake alyvine obelimi pieno puodynė stovi i bakanas duonikės a bulkikės guli, visada mamikė būdavo pečiuje prikepusi i po plačia skepeta, irgi jos pačios išausta, palikusi...
Prisipili pieno pilną molinį puoduką, atsirieki naminės duonikės riekę i vakarienė. Pavalgius miegot ant šieno vos vos užlipi i nusirengti nėra kada. Krinti kaip negyvas, bet da kartais spėji „Alpinistą“ paleisti i „Liuksemburgo“ radijo stotį susirasti, te tik po dvylikos gerą muziką leisdavo. Nors i gera, tranki muzika i norisi da paklausyti, bet akys pačios tuoj i užsimerkia. Nespėjai tik laiku radijo išjungti, tai baterijom i kapec, teks naujas kitam vakarui dėti. Nėra kada i pasikalbėti, dienos įvykius aptarti a muzikos paklausyti, nes ryte su gaidžiais pakels. Atrodo, kad da tik tik akis užmerkei, o jau mamikė atėjus į klojimą , ant šalinės palypėjusi kelia:
– Vaikai, kelkitės kelkitės, gana drybsot. A padūkot, gal jau trečią kartą keliu atėjus, o jūs nė krust. I vė vakar iki tamsos tą velnio išmislą, tą putbolą mušėt. Negirdėjau, kada i parėjot, užmigau, kaip akmeniu prispausta, tai neatėjau jūsų namo parvaryt.
Jau tėvas dalgius iškalė i kopūstus baigia srėbt. Reikia ait į Gudines pievikių pjauti, gana voliotis. Ne švinta gi, a gal jau i baravykai iš kotų griūna, jaunas mėnuo stojo, laikas i jiems pasirodyti...
Tada jau bandom, tai vienas, tai kitas sujudėti, tik kad tos akys atsimerkti nenori, sulipusios krūvon, i kūnas visas kaip sudaužytas. Daba i pasijaučia i dienos darbų nuovargis, i futbolo mačo pasekmės. Kojų blauzdos nubrozdintos, da tik šašai užsidėję niešti i nuogi kojų pirštai nuspardyti, i visas kaip obuolys sudaužytas, kur prilieti, te skauda, sveikos vietos ant kūno nė...
Šaip taip vienas kitą mugydami keliamės i rengiamės, nusiritam nuo šalinės žemyn, susirandam kaliošus asloje i ainam, krypuodami kaip ančiukai kieman, laikas tai laikas. I kokio velnio mes te vakar taip ilgai davėmės, kad daba i pajudėti sunku, o daba teks da tą šieną Gudinėse pjauti, na o paskui da i kolchozan nuo devynių į darbą visiems ait...
Vakare, aišku, vė tas pats, vė viskas iš pradžių i vė naujas putbolo mačas laukia, jeigu ne lietus lyja i jeigu „Linksmučių“ kompanijos mergicos neprišnekina a į kiną, a į šokius kur išeiti, tada futbolui kapec. Kaimo mergicos, te mes visi broliai, pusbroliai i pusseserės buvom, tai vienos be mūsų niekur neidavo, bet tai jau kita istorija apie garsiąją „Linksmučių“ kompaniją, tai mus prisišnekindavo, aišku, futbolas mus labiau prie širdies, bet kur dingsi, anų visada viršus būdavo, mokėdavo prisigerinti...