Kokia pažįstama tamsa
Šią naktį vėl pro langą žiūri
Įspraudus tarp žvaigždžių mėnulį –
Kaip visada delčia liesa...
O termometras rodo nulį –
Žolėj sušalusi rasa...
 
Asfaltas gal dėl to slidus –
Kažkas parkrinta, keikia orą
Nemūsiškai ištaręs norą.
Jį pakartoja du kartus...
Regiu po medžiais stovint porą,
Šįsyk ką kitą išgirstu –
 
Kalba nukrypsta į dausas:
Myliu karštai, bučiuoju, noriu...
Bet trečias slenka palei tvorą...
Atrodo, piktas jis esąs –
Išrovęs metalinį kuolą
Nutraukia vizijas visas...
 
Ne man.
Man – įprasta tamsa.
Bet savo žavesį ji turi.
Svarbu – kas kaip į ką pažiūri:
Vieniems – dramblys,
Kitiems – blusa.
 ................................................................

O aš matau naktinį tūrį:
Juodumo – daug,
Delčia – liesa...