Štai melsvas Aukštaitijos kelias
Žemyn palinko nuo kalvos
Žalios bangos. Pušų šakelės
Džiaugsmingai lygumai pamos.

Kur atminties banga užlūžta,
Šypsnys ir graudulio lašai
Laukų dugne pasveikins gūžtą,
Kur ryto saulę palikai.

O saulė kilo ir pasuko
Lydėti luotą per marias,
Ir per marias vakario rūko
Namon užuolankom parves.

Bet plyna ten! Pušų vien guotas
Beprisimins, darsyk pamos,
Nužvelgs gal ąžuolas šakotas
Nuo aukštumėlės gretimos.

Ir kaip čia taip likais, kaimyne!
Jau klega tykūs vakarai.
Nubruoš tau žievę užkabinę.
Užuoganas keblias darai.