Jei grįžti iš tenai, kur dažnai pasiklystama,
Ar parsineši užanty šukę buvusio laiko.
Tiek tik liko per miegus  atpažįstamo,
Troškulio, veidrodžių spindesio, saiko.
 
Jei gali suprasti  laukimą iš suglamžytų puslapių,
Rašyto, tačiau niekaip neužbaigto sakinio,
Kai liejasi raidės aplink ir leidžiasi uždangos,
O nuojautos kimba į vakaro atsegtus atlapus.
 
Jei vis nori gintis, o  pirštai  tarp duriančių adatų,
Tarp tikrovės, būties ir vaizduotėj sukurtų fantazijų,
Kas paploja per petį ranka pro rūką nematomą,
Gal žinia, kuri virsta dar kartą į nerimą.