Šypsosi geldelėse rudi kaštonai,
lydi sunkų žingsnį medžių akys,
išsidraikė pievoj vasariškos godos,
skverbiasi į širdį gelsvalapis.

Išbučiuos man veidą jis lietaus lašeliais,
neš tolyn kaip vaiką ant rankų vėjo šuorais.
Gal maldaus nuolankiai, klupdamas ant kelių,
paguosti ir išpildyti visus visus jo norus.

Pamiškėj paklos auksinių lapų guolį,
tamsoje skandins glamonėse mane,
pažadės sugrįžti žirgo šuoliais
ir pašaukti švelniai būsimam sapne.

Gelsvalapis — brolis, draugas ar meilužis?
Dega jo širdis šermukšnio uogom.
Atiduočiau jam paskutinį drabužį,
bet nereikia. O ir man jis gražiausias nuogas.