Namas, išsiskiriantis savo didybe iš visų kitų. Asmenybės, klaidžiojančios po kambarius koridoriais. Jausmai veda, tarsi žinotų – kur ir ką viduje paspaust. Jokios baimės, tik smalsumas klastingai šypsosi... Ir štai 27 numeriu pažymėtos kambario durys. Užrašas, kurį sunkiai gali įžiūrėti, kažkas nepasiekiamo. Girdisi balsai, keletas iš jų garsiai ir aiškiai:
– Pasiekiama ir dar kaip! – lyg Jimo balsas…
– Gali net nebandyti, nes neverta… – spėju, Kurtas.
Pasigirsta gitara, nežemiški garsai verčia suklusti. Aišku, kad Jimis vaizduotės labirintus kuria, jam nutilus švelniai suskamba moteriškas balsas:
– Gal išgeriam? – dvi talentingos moterys laiką leidžia...
Susivokęs savyje, kad šis namas yra netikras – išeini. Tai tik iliuzija, kurioje niekados nebuvo žmonių, nieko. Tik pati iliuzija. Jie norėjo kažko tikro, o gavę bėgo kuo toliau nuo to...