Skiautiniai ar dėlionės, ar šukės bevertės
Atminties kupare užsiglaudusios liko?
O vaiduoklių vilionėm sušvelnintos kertės
Gundo krestelėt galvą ir nublokšti vainiką
Ar karūną, ar nimbą, ar kas ten bebuvę.
Kūnas, valios netekęs, susitraukia ir snaudžia,
Ir burtažodžio skonį užmiršęs liežuvis
Kažkodėl net nesujuda krimsteltas skaudžiai.
Tai pilka valanda. Galbūt rytas, gal vakaras.
Iki džiaugsmo nešvinta ir netemsta lig siaubo.
Dūmus juodus, sparangius čiaudo vangiai ugniakuras,
O ant staktų ženklai jau nutyli, kas augo,
Nes čia viskas tik linksta, tik aižėja, griūna,
Ši pilka valanda – nei paneigt, nei pritarti.
Kertėje surandu sulankstytą karūną.
Pasirodo, dubuo su priskretusiais tarkiais...
Beldžias vėjas į langą lyg būtų priklydęs.
Mes abu labu tokiu – griaut lengviau, nei statyti.
Žvakės galas į formas keistas išsilydė
Ir iš ilgo laukimo – gurvuolis mažytis.
Jau kas antras vaiduoklis it svečias apgirtęs
Kupare į skutus mano atmintį plėšo.
Lyg ir žiojaus plačiai kažin ko jų prašyti,
Bet laiku supratau – TEN nereikia man priešų.
Noriu vietos tarp šmėklų auksinėse dulkėse
Ne menkiau, nei iš brėkšmo pilkumo išnirti.
Po margais skiautiniais pailsėt atsigulsiu,
O po vientisa marška tada, kai numirsiu.