Ji – žiemkenčių laukai
ir girios, ir slėniai, ir kloniai.
Ji ta spindinti saulės, auginus gražiai,
Mane ir jus, didys broliai.
.
Ji banguojanti jūra
Ir Nemunas žalias,
Ilgėsingai tolyn nubangavęs,
Ir ta saulės žara,
Ir Neris mylima,
Jos apakusių tiltų daina.
Apie ją šnara vėjas,
Ir ūžia giria,
Žalumu pasiglemžusi žemę,
Ir graudžioji rauda,
Pečialindos kurta,
Tiktai jos vienos vardą vis mena.
Tad ištart nebijau,
Kad tėvynės manos,
Mano girių ir slėnių, ir klonių,
Nepakeis niekas ne, niekados!
Ir todėl aš sakau, kad tik ji, tik viena –
LIETUVA MŪSŲ GIRIOSE OŠ!