Kaip dar
Pagydyk paglostymu sopančią galvą,
Retoriniais klausimais ji iškamuota.
Nors ašarų kūdros būty dar netelkšo,
Kaip oro man stinga paguodžiančio mosto –
Ne žodžio, ne bučinio, amžino ryšio,
Tik judesio vieno labai iškalbingo,
Jog džiaugsies, jei aš iš anapus sugrįšiu.
Atsakymai rasis – jais lyja ir sninga,
Tereikia užtrukti papildomą mirksnį,
Paklusiu ir seksiu nuolankiai it vergė.
Nuglostyk galvūgaly stovinčią mirtį,
Rytoj bus vėlu ir ateit, ir apverkti,
Nes dvasios ryšys it gija voro tinklo.
Pajuski – mintis jį ištempusi judina.
Žinau, pavargai, pačios akys jau limpa,
Taip būna dažnai, kai sulaukiama rudenio.
Varpelio nėra, kuris aidžiai skambėtų,
Tik pameta ritmą lėtėjantis pulsas.
Jaučiu ant kaktos vėsią ranką uždėtą,
Šypsausi vos vos. Pagaliau... Neprapulsiu...
Tu čia. Dėkui Dievui. Kvėpuoju net kriokia
Nuo pastangos būti bebliūkštantys plaučiai.
Atleiski, buvau ir tokia, ir anokia.
Dabar štai gyva. Ne, ne mirštu, taisausi...
O tu – tas gyduolis, kurs nugali neviltį,
Ir, rodos, iš nieko padaro stebuklą.
Paglostytą galvą iš patalo pakeliu.
Maniau – sapnavau... Ne, prie lovos tu klūpai...
Kažin, ar galėsiu grąžinti tau skolą,
Net jei amžinybę dar visą gyvensiu.
Paglostysiu galvą kiekvieno parpuolusio –
Kaip dar gerumu geradarį aplenksiu?