Tai graudžiai nuklykė gervės —
Lyg lietus jų rauda išsiliejo.
Rodos, medžiai, ir tie kartu verkė,
Kai per dangų, per žydrą lydėjo.
 
Nors daug metų mačiau, kaip jos skrenda,
Ir, atrodo, turėjau suprasti,
Kad geriau kaip namuos nesuranda,
Grįžta giminės keliui pratęsti.
 
Juk taip pat suskardens ir kai žemėj
Skleis žibuoklės pavasario žiedą,
Neš laukams ir miškams žinią žalią —
Grįžta gervės, tai himną jos gieda.
 
Gal todėl žmogui rudenį girdis
Gervių klyksmas tarytum rauda,
Kad pajaustum, kaip toliuose ilgis
Gimto lizdo net paukštė laisva.