Gydytojo  profesija garbinga, tauri – visuotinai priimtos tiesos. Kai ją rinkausi, ir man ateitis atrodė šviesi, romantiška – štai gydysiu žmones ir trauksis mirtis, rims skausmas. Darysiu stebuklus. Taip tai taip, bet niekada nebūna vien balta spalva.
Kauno klinikų chirurginis skyrius. Grupė mūsų, penktakursių studentų, susiburiam auditorijoj kiek per anksti, linksmi, įsiaudrinę, nes „langą“ tarp užsiėmimų praleidom dieniniam kino seanse, žiūrėjom smagią komediją ir dabar vis dar aptarinėjam juokingiausius epizodus. Įeina du chirurgai, pasidalina mus į mažesnes grupeles, vienas savuosius nusiveda į operacinę, o mūsiškis kantriai laukia, kol mes nusiraminsim, tada ima kalbėti apie nagų ligas. Mums neįdomu, niekaip negalim susikaupti, o ir dėstytojas kažkoks išsiblaškęs, jam aiškiai rūpi kažkas kita, nes tarsi ko nekantriai laukdamas vis neramiai dirsčioja į auditorijos duris, bet niekas neįeina. Apsisprendžia, paskubom išvardina mums susirgimus, kada tenka pašalinti nagą, atrakina duris ir pakviečia mus į gretimą kambarį. Ant stalo guli paauglio berniuko lavonas. Chirurgas tiksliais, įgudusiais judesiais pademonstruoja, kaip taisyklingai turi būti nuimamas nagas. Tuo metu įbėga sesutė, chirurgas, nė neleidęs jai nieko pasakyti, paskubom įbruka instrumentus kažkuriam vaikinui į rankas ir mestelėjęs – pasimokykit  – drauge su ja išbėga į skyrių. Akivaizdu, kad turi sunkų ligonį ir kažkas negerai.
Vaikinas pažongliruoja instrumentais ir imasi darbo, bet taip negrabiai, kad sunku ir žiūrėti. Kai jis baigia, tylėdama paimu instrumentus, smeigteliu aštriąją žirklučių kojelę po nagu, perkerpu jį išilgai, suimu spaustuku vienos puselės kraštą, sukamuoju judesiu jį nulupu, tada antrą puselę ir pati nustembu, kad taip šauniai pavyko. Pasigirsta susižavėjimo šūksnis. Mergaitės prašo, kad neskubėdama pakartočiau dar kartą, nes nespėjusios įsižiūrėti, ir aš jau buvau beimanti sekantį pirštą, kai staiga pagalvoju – taigi mes nulaupysim vaikui visus nagus! Ką pagalvos tėvai, kaip vaikas atrodys karste – be nagų?
Taip suspaudžia širdį, mano ranka sustoja nebaigusi judesio, suprantu, kad nebegaliu, kažkam paduodu instrumentus, prasibraunu pro draugus ir nuėjusi susirangau apkabindama kelius ir įremdama į juos kaktą ant vienintelės kėdės kambario kertėj. Niekam nesakau, o, tiesą  sakant, niekas manęs ir neklausia, kas atsitiko. Draugai šurmuliuoja, nekreipdami į mane dėmesio – įprastinis užsiėmimas. Kažkuriam pasipraktikuoti pritrūksta nago, pasiaiškinę nutaria, kad galima imtis kojų.
Šurmulys nutyla, mergaitės susiburia apie mane, po vieną, po vieną susirenka ir vaikinai. Tylim. Pirmą kartą per studijų metus pagalvoju – ir kas mane nešė į  tą galerą? Kodėl aš turiu tai matyti? Na taip, reikia išmokti, bet juk tai nežmoniška.
Po kurio laiko sugrįžta ckirurgas. Nereikia nė klausti, visa daktaro povyza byloja – ligonis mirė. Kurį laiką tylim visi, paskui dėstytojas tarsi sugrįžta  iš kažkur toli, lėtai apžvelgia mus vieną po kito ir pasako:
– Laisvi. Galit eiti.
Viena studentė paklausia – ką pasakysit giminėms atiduodami vaiką laidoti?
Štai, ne aš viena apie tai pagalvojau.
Chirurgas ne iš karto supranta ko klausiamas. Susivokęs numoja ranka – berniukas iš vaikų namų, antra diena niekas neatvažiuoja pasiimti. Sakė, kad neatidarys karsto, laidoti veš tiesiai į kapus, nes neatsiradę giminaičių, kurie būtų apsiėmę organizuoti laidotuves. Vaikų namuose šarvoti nepatariama.
Tuomet aš tą pasakymą nelabai supratau, tik išeidama atsigrįžau į vaiko lavonėlį ir buvo labai skaudu – nemylėtas, nereikalingas nei gyvas, nei miręs.
Kai vėliau dirbau vaikų namuose, išgirdau pasakojimą, kaip buvusi pašarvota  mirusi mergaitė. Ją gražiai aprengę, buvę daug gėlių, žvakių, tyliai grojusi muzika. Vaikams visa tai padarę didžiulį įspūdį, o po laidotuvių prasidėję mėginimai nusižudyti – daugelis norėję, kad ir juos taip laidotų. Jų meilės, dėmesio troškulys toks didelis, kad sutinka mirti, nesuprasdami, kas yra mirtis.