Dar svarstau, ar pakaks
Man šiurkščios pakulinės paklodės,
Kai artėja žiema
Ir ji klaus, ar šilti kailiniai?
Kai speigai paryčiais
Supokšėję šunis ima lodyt,
Kai susirenka tie, 
Su kuriais savo bandą ganei
Ne tikrų gyvulių — riedulių,
Jie ir šiandien dar guli papievėj...
Laukiamiausi svečiai
Iš vidurnakčio tiršto lankys.
Ta paklodė šiurkšti
Gramdys odą lyg lupamą žievę.
Ar tu skųsies balsu,
Kad esi dabarty kankinys?
Kai pragydęs gaidys
Vys pro kaminą bėgančias šmėklas,
Ant ugniakuro katilas
Himną sočiųjų giedos.
Net jei būčiau arti,
Argi būčiau daugiau, negu niekas?
Juk ne deivė esu,
Juk negimus spalvinguos šilkuos...
Aš jaučiu, kaip lieti
Tą paklodės sukruvintą odą.
Užsitraukia žaizda.
Lyg jaunamartė droviai raustu...
...o kur funkcija ta,
Kuri suturi čiuožiantį stogą?..
Kas klebena duris?
Gal ruduo? Galbūt vėjas? Gal tu?...