Prieblandoj rimavo kruvinas šešėlis,
Slinko dūmų bangomis, didžiosios kopos smėliu.
Kažkur šalia rankutėj peiliuku kažkas žievelę lupo,
Žymėjo kelią slapčiomis, dėliojo gyvatuką.
 
Drąsa kvepėjo aplinka, gniaužė kumštukus nykštukas,
Lietuvių ginklas prigimties, be ieties — pora kamštukų.
Ausims bučiuoti, kaip kad bučiuodavo mama tau kaktą,
Tik po griaustinio, iškritus dančiui, siaubingą naktį.
 
Užnūdusiems namų bildukas žaižarą į dangų kėlė,
O į pakaušį nuo lubų spoksojo kruvinas šešėlis.
Teškėjo nebyliai, kraujavo rūpestingai,
Kol supapsėjo bezdalas – poeto nelaimingo.