Regiu, trimatis rūkas pievoj tirštas.
Į gylį koloritas ryto veido.
Drugiai lyg bučiniai ant tavo pirštų,
Sugauni juos ir negali paleisti.
O jie plasnojo, kol širdy sudilgo
Aštriais dygliukais vėjo pakalnutės.
Prie tavo kelių klusniai glunda smilgos,
Pabūk rūke tiek, kiek gali išbūti.
 
Lėtai lašnoja vyzdžiais rūko pienas,
Pakeitus kampą — laumės dukros buria.
Tarp atspindžių aklai užvertos sienos,
Ištraukiu ranką — ateities neturim.
Bet man gražu matyt šešėlį tavo,
Pažaisk sparnais drugių, užtruk iš lėto.
Juoda naktis į rytą nualsavo,
Neatsibusk, man taip gražu žiūrėti.