Šokoladinis glajus bučiuoja gomurį. Į dantis prilindo aguonų.
– Kodėl tu manęs neprisileidi?
„Kita – Aguonų stotelė.“
Pro langą gali matyti savo atspindį pravažiuojamų namų stikluose. Miesto gyslose pulsuojantį skystą gyvenimą.
Tavo egzistencija – kieta. Stovi vietoje kaip dar nepradėjęs važiuoti traukinys. Tavęs primėtyta siaurose stoties gatvelėse – lašai, kapsintys nuo stogų į balas kaip skystos aguonos į sielą, kurią nuplovė ką tik pasibaigęs lietus.
„Kita – Aguonų stotelė.“
– Neprisileidi...
Vėjas kutena šaligatvį nukritusiais lapais. Skylėtam palte dar turi vieną bandelę. Tavo žandai pilni. Tau skanu.
Nežinai, ar spėsi į traukinį, o ir telefono seniai nebeturi. Stūmoklis laukia. Pavalgyk ir vėl būsime draugai.
„Aguonų stotelė.“
Stūmoklis leidžiasi ant rankos.
„Kita... stotelė...“
Man jau nebesvarbu.
Aš televizijos bokšto viršuj. Mano akys raudonos kaip šabždantys lapai ties Vaivorykšte. Aš ant Paukščių Tako briaunos. Tu krapštaisi aguonas iš tarpdančių.
Aš ir esu aguonos.
Tuoj lipsi. Tau reikia stotis.
Tu šaltas, tavo akys pilkos ir tuščios.
Tau reikia stotis...
„Stotis.“
„Paskutinė maršruto stotelė.“