Parašius pirmą raidę baigėsi ramus gyvenimas.
Tai atsitiko lygiai vidurnaktį lyjant lietui.
Pažvelgiau į lango stiklą ir pamačiau akis,
pilnas rudens ir pilnaties sotų ovalą.
 
Mėnulis – nakties keliautojų švyturys,
bet dabar mano akiraty ne jis, o butelys,
kuris, užburtas gravitacijos, slysta iš rankų
ir pavirtęs žodžiu skrenda į minčių mišką tankų.
 
Šįvakar nesu priešas, tik lengvai pamišęs,
nes butelys sako: burbt, burbt, burbt...
Gyvenimas yra burbuliavimas viešas,
ir aš dabar iš didelio rašto išeinu galbūt
į geresnį – sapnų ir iliuzijų kraštą.
 
Kaip gerai, kad vaikystėje išmokau rašyti –  
dabar sunku būtų visas raides prisiminti.
Gyvenimas gražus, ir nesu jau toks vienišas.
(Nereikia nuskriaustą vaiką vaidinti.)
Pagaliau ir raidės aname tekstų pasaulyje
gyvena gana kukliomis sąlygomis.