Be kelio

Neveda kelias į Ten,
Smėlio laikrodžio verčiasi indas
Ir pilnėjus lig tol
Palengva ištuštėja dalis.
Kito virsmo nebus.
Anei vienas nėra tiek galingas,
Kad į smiltis menkas netrupėtų,
O pažiręs gebėtų išlįst
Iš savo praeities,
Iš gausių ir klampių atminimų,
Iš bergždžios atgailos,
Iš smaluotos slaptos nuodėmės,
O ant sielos jautrios
Ilgesys atsivers tarsi stigmos
Ir geistoji būtis
Gyvus kąsnius panūdus atplėš.
Patikėk, bus diena,
Kai balsu paprašysi nebūti,
Kai prakeiks, kai išduos,
Kai kraujuosi, o tvarsčio neliks,
Kai uždirbęs dvarus
Čiulpsi sprangią atkerusią plutą,
Kada šluotos ražu
Tavo pėdsakų nieks nevalys,
Bet velėna užtrauks
Iki kraujo išvaikščiotą taką,
Samanėlė uždengs
Ant akmens ir skaičius, ir raides.
Nesišaukim mirties — 
Ji čia pat, niekur ji neprašapo.
Kai smiltelės išbirs, 
Nebeliks gal manęs, gal tavęs..
Nežinai valandos?
Ir nereikia. Manyk, jog šią naktį.
Gal vertė bus kita
Ir skaičiuosi kitaip minutes.
Kur daugiau mylimų, 
Kurie žadina širdį dar plakti?
Tie jausmų spinduliai
Ne liūdėti pamasins, bet švęst,
Nes eini pas savus (jeigu tokius turėjai)
Kas žingsnis.
Tai greičiau dovana,
Nei drebėti privertus bausmė.
Kuo plačiau, nuoširdžiau
Būtyje pats save padalinsi,
Tuo lengviau bus į Ten
Išlaisvėjusiai sielai plazdėt.
Nijolena