Benamis, atstumtas
Lyg kiemo šuva –
Savaitėj aštuntas.
Po kriauše kreiva
 
Jo guolis iš molio
Ir kąsnis sprangus...     
Lig dugno nupuolęs –
Jisai ne žmogus!
 
Kas eina pro šalį –
Nei labas, sudie...
Kam rūpi sušalęs,
Nudriskęs... Padėt?!
 
Tegul prisitaiko,
Kaip moka kiti.
Gal gėrė be saiko,
Paliko pati...
....................................
 
Ir dingo varguolis,
Kaip dingsta kiti –
Užkopę, nupuolę,
Kalti, nekalti...
......................................
 
Bet grįš vėl šešėliu
Tamsoj į laukus.
Nejau prisikėlei,
Juk tu ne žmogus?
 
Ateisiu, kai keisis
Mėnulio delčia –
Teisiuosius nuteisti
Ir dingsiu slapčia...