Jau buvo liepa. Po kelių karštų dienų orai subjuro, viena po kitos kartojosi audros, lydimos liūčių. Laisvės Alėjoj vėjas draskė liepų lapus, sulaužė mano lietsargį ir, kol nubėgau iki mamos darbovietės, buvau kiaurai perlyta. Tokie pat šlapi ir nelaimingi rinkosi ir jos bendradarbiai. Kažkas  net suabejojo – gal nevažiuokim, jei abi savaites bus tokie orai, ką veikti Palangoj?
Senas, tarškantis barškantis dengtas sunkvežimis išvingiavo į Žemaičių plentą ir per  nesibaigiantį lietų nuriedėjo jūros linkui. Kažkas užvedė dainą, ji įsisiūbavo, visų nuotaika pasitaisė, tik aš tylėdama sėdėjau kertelėj, kalenau iš šalčio dantimis ir  mintijau savo mintis.
Iš „Drobės“ buvau išėjusi ir nebežadėjau grįžti, jei ir nepasisektų įstoti į KMI. Kai parsirasiu iš Palangos, bus stojamieji egzaminai, bet aš nepasiėmiau nė vieno vadovėlio – žiemą buvau lankiusi parengiamuosius kursus ir per mėnesį Šilalėj pas babūnę  dar ir dar kartą viską pakartojusi. Kaip bus, taip.
Užmiršau viską – norėjau prie jūros! Kai įriedėjom į medinio, dailaus namo kiemelį, jau temo ir vis dar lijo, o vėjas pasidarė dar nuožmesnis. Šiaip taip sušilusi užmigau neramiu miegu.
Pažadino tyla. Atsargiai išslinkau į kiemą. Nuostabu – tekėjo saulė, pušelės, išpraustos lietaus, stovėjo apšviestos geltonų spindulių, o už jų, kažkur visai čia pat, šniokštė po audros rimstanti jūra. Praėjo daugybė metų, o aš tarsi šiandien matau, kaip bėgau tą rytą basa takeliu per pušyną saulei tekant, sustojau ant kopos, o paskui puoliau į jūrą ir ilgai kovojau su bangom. Jaunystė drąsi.
Vasaroti su mano mama tikra kankynė – viskas ribota, normuota, viskas pagal jos komandą. Neiškentusi diktato, po kelių dienų išvažiavau į Nidą, kur buvau pakviesta ten su tėvais vasarojusios draugės, bendradarbės, vienos iš mūsų turistinių kelionių bendražygių.
Nebuvau mačiusi Neringos, o draugė buvo nuostabi gidė – išbraidėm kopas, vos ne keliais ėjom nuo vieno prie kito krikšto senose, smilgų prižėlusiose kapinaitėse, pastoviniavom prie užrakinto Tomo Mano namelio, o vakare ilgai kalbėjomės sėdėdamos ant marių kranto.
Per pusryčius už didelio stalo, kur susirinko bene dvylika žmonių, buvo linksma ir triukšminga, visi vieni kitus pažinojo, juokavo, kalbėjo vienas per kitą. Draugė mane pristatė kaip būsimą studentę medikę. Tai buvo priimta su humoru – na, na, iš kur jau taip užtikrintai, pirma reikia įstoti.
– Reiks ir bus, ne karo metas, – atsakiau ir juokiausi drauge su visais.
Iš tų pusryčių labiausiai įsiminiau gana jauną vyruką, raišą, viena protezuota kojele, vilnietį, dirbusį radijuje – tokį kompanjos sielą, gerą ir šiltą. Jam buvo labai linksma, kai mes nei vienas nesumetėm, ką atsakyti į klausimą – ar galima, ar kur nors yra šokama pagal simfoninę muziką?
Neiškentęs pats atsakė klausimu:
– O pagal kokią muziką šokamas baletas?
Paskui visu būriu ilgai, neskubėdami ėjom per niekur kitur tokį nematytą, įspūdingą raganų mišką, kopdami ir leisdamiesi nuo mišku apžėlusių kopų, kol išėjom prie jūros toli nuo žmonių, kur buvom tik miškas, jūra ir mes.
Aš jūrą gerbiu, pripažįstu jos galią ir maudantis derinuosi prie jos, leidžiu jai žaisti manimi, bet niekada neužsimirštu, kad ji gali būti klastinga. Vienas vyras iš mūsų kompanijos atvirkščiai, jautėsi laisvai, drąsiai, toli nuplaukdavo ir vėl sugrįždavo, ilgam panerdavo – jis žaidė su jūra ir ji buvo paklusni.
Nebuvo tas vyras gražus – aukštas, stambus, šviesiaplaukis, šlakuota oda. Pastebėjusi, kad juo domiuosi, draugė pasakė – chirurgas, dėstytojas, išsiskyręs.
Užsižiūrėjau, kol jis, matyt, pasijuto nesmagiai ir priplaukęs paklausė, kodėl taip žiūriu.
– Patinkat.
– Kuom?          
– Gaivališkumu, jėga. Toks... Toks...
– Na, sakyk drąsiai – kaip jautis.
– Oi, ne, geriau jau Jupiteris...
Kad jį kur, tą mano atlapadūšiškumą! Aplinkiniai skaniai nusijuokė, o draugės motinos buvau apdovanota piktu, smerkiančiu žvilgsniu – nepamėgo ji manęs nuo pat atvažiavimo. Kodėl? Paskui, jau grįžtant nuo jūros, mudu su Jupiteriu ėjom drauge grožėdamiesi mišku, o po mūsų sekusiame būrely kažkas pasakė:
– Gudri mergaitė, žiūrėk ir tikrai įstos...
Kai su visais atsisveikinusi jau sėdėjau autobuse, atbėgo Jupiteris ir klesterėjo šalia – važiuosiąs į Klaipėdą, turįs reikalų. Važiavom. Pro langą grožėjausi Neringos vaizdais, gyvenvietėmis, nors mintimis klajojau toli, o jis kažką man pasakojo ir tarsi netyčia vis paimdavo mano ranką, palaikydavo savosiose. Man buvo liūdna – svetimas. Siaubingai ilgėjausi Leono.
Klaipėdoj Jupiteris pakvietė kartu papietauti – į restoraną. Dirstelėjau į nukleiptas savo basutes, jis pasekė mano žvilgsnį, nuramino – tokį ankstyvą metą restoranas tuščias, niekam mes nerūpėsim. Iš tiesų, salė buvo tuščia, tik už vieno staliuko sėdėjo trys moteriškės ir kažko ginčijosi.
Jupiteris bandė palaikyti kalbą, bet aš tylėjau. Atnešė pietus, ant staliuko atsirado grafinėlis raudono vyno, aš jį gėriau kaip vandenį, nes buvau ištroškusi, o etiketo manęs, pokario vargo vaiko, niekas nemokė, todėl Jupiteris ne kartą su nuostaba kilsteldavo savo vešlius antakius, draugiškai pamokydavo, o po dviejų taurių daugiau nebepylė. Pirmą kartą buvau restorane, pirmą kartą gėriau vyną.
Pasikėlus eiti, man svaigo galva ir pora laiptelių pasirodė neįveikiama kliūtis, todėl Jupiteris atsargiai paėmė mane už alkūnių ir nuo jų nukėlė. Apėmė toks linksmumas, kad žengadama raudonu kilimu uždainavau:

Levaja, pravaja gdež storona?
Ūlica, ūlica, ty, brač, pjana*
 
Pačiai netikėtai ta daina išplaukė iš pasąmonės, kažkada patėvis buvo pasakojęs, kad ją dainuodavę Kipras Petrauskas su Fiodoru Šaliapinu, eidami iš „Metropolio“ per naktinį Kauną.
Sužiuro moteriškės, kelneriai, bet Jupiteris nepyko, oriai prilaikydamas išsivedė savo apgirtusią damą į gatvę.
– Į stotį?
– Į stotį.
Stoties aikštėj Jupiteris apglėbė mane per pečius viena ranka ir prieštaravimo nepripažįstančiu tonu paskubom susakė, kad čia netoliese gyvenąs jo bičiulis, dabar išvažiavęs į kursus, jis turįs buto raktą – einam?
– Į butą? Ką veikti bute tokią gražią dieną?
Jupiteris kuriam laikui neteko žado, apstulbintas mano naivumo. Ne – kvailumo. O ir man, suvokusiai situacijos absurdiškumą, nors skradžiai žemę prasmek.
Kol mudu tylėjom, aš viena akim stebėjau lėtai aikštėj besisukantį autobusą, kol pamačiau užrašą „Klaipėda – Palanga“, kilsterėjau ranką stabdydama ir jau nuo laiptelių linksmai atsisveikindama pamojavau Jupiteriui. Jis buvo taip pat instiktyviai bekeliąs ranką pamoti, bet apsigalvojęs skubiai ją nuleido. Net pagailo tokio vienišo, užgauto Jupiterio vidury didelės aikštės.
Būna gi.
Kai bene po poros metų mudviem pasitaikė susitikti Kauno klinikų koridoriuje, jis nustebęs kilsterėjo savo vešlius antakius, patylėjom, nusijuokėm ir nuėjom kiekvienas sau.
 
 
* Laisvas pažodinis vertimas iš rusų kalbos:
Kur kairė pusė, kur dešinė?
Gatve, sesute, tu – girta.