Svajok apie tyliai degančią gėlę,
kaip geistų jos pirštai nuo šalčio pamėlę.
o ji susigūžtų pajutusi vėsą,
skaudžiai drebėtų lediniam pavėsy.

O jeigu sušiltų tavosios rankos,
svajonės ją liesti nebūtų gal blankios.
Žiedelis liepsnotų ramia užmarštim,
lapeliai skambėtų iš naujo viltim.

Paimsi delnan ir sušvis tau pasaulis,
voratinkliai skleisis, neliks ten apgaulės.
Sušaldytas vėjas pabus nuo šviesos,
pašaukti pasaulį užteks jam drąsos.