Ruduo lietum mintis skalauja,
sustingsta veido raukšlėm liūdesys –
akimirkų šviesoj lyg smėlio saujom
iš jų savas dienų pilis pili.

Žiedai svajonių jau nuvyto
ir gelsta ilgesiu – po to
nebesvarbu, kas tikra, kas netikra:
ir kraujas, ir sula – rytoj vanduo.

Išskrido viltys ir troškimai
daug daug toliau nei į pietus.
Nuo nevilties labai troškina
vis tolstant buvusių dienų taku.

Nors žodžiais vis dar trupa laikas,
jausmų taurėj tik salskanas vanduo.
Skausmu bandai pasiekti tai, ką
likimas ir taip turėjo dovanot.