Saulės kelias žemėja,
Vis trumpesnė diena,
Meldžia rudenio vėjo
Drebulėlė liauna:
— Nenuplėšk žalio rūbo,
Nenulaužki šakų,
Kaipgi gruodą sutiksiu
Vienmarškinė, be jų!
Ąžuolėlis ir klevas
Dar su lapais visais,
Rytą vakarą šnara
Raudonais, geltonais.
Pirmutinę mane
Vis kasmet nudraskai,
Palieki lietuje
Kęsti vėtrą nuogai.
 
Šitiek metų praėjo
Nuo lemtingos klaidos,
Kas, kada pagailėjo
Drebulėlės baikščios?
Gal priglaus žiemą Eglė,
Žaliaskarė mama,
Ilgesingai link marių
Tylomis žvelgdama?
Jei galėčiau, sakyčiau
Šlamėdama jai —
Žilvinėlis dukrelei
Jau atleido seniai.
..........................
Gal ne viską girdėjau
Ir ne taip užrašiau,
Ką ten vėjui kalbėjo
Drebulė iš aukščiau.
Tiktai gaila man jos,
Kad lapeliai maži,
Nuo viršūnės aukštos
Krinta žemėn pirmi.