Atgijo žemėj alkana viltis.
Stovėjau ir žvelgiau į savo lemtį.
Svajojau: gal kuri žvaigždė nukris?
Akivaizdu – ji troško meile degti.
 
Tą vaiskią naktį aukštumas stebėjau
Ir lingavau su vėjo dvelkimu.
Širdies plakimą kartkartėm girdėjau
Ir jos kuždėjimą: „vis dar tikiu“.
 
Staiga man skruostu ašara nubėgo,
Tekėjo ji viena be paliovos.
Lietus tad lijo, badė gatvės grindinį
Ir sudrėkino svajones tuojaus.
 
Pradingo žemėj alkana viltis,
Mačiau tik tamsumoj įspraustą lemtį.
Žinojau: žvaigždės jau nebenukris...
Ir teko laukt rugpjūčio kito kantriai.