Ir sugalvok tu man žydėt vėluoti,
Kada šalna alsuoja vis arčiau,
Ir pirmą skaudų rytmetinį gruodą
Galbūt sukals ant žemės spalis jau.
 
Žiedus suslapstė rudeniniai astrai,
Išdidžios rožės pametė rūbus,
Jurginų ugnys pamažėle gęsta,
Palikę vėjui guost žalius lapus.
 
O gal jūs ne vėlyviai, bet gudruoliai,
Panorę būt vieninteliais sode,
Kada visų gėlių žiedai jau bus prapuolę,
Pražysti rudenine žibuokle?
 
Kaip ten bebūtų, miela jus matyti,
Žinot, kai saulėj raus aukšti klevai,
Pro šaltos žemės mažutėlį plyšį
Vėlyviai žvelgs akelėmis šiltai.