Muraokio kaime ant kalvos stovėjo gražiai renovuotas senos statybos dvaras, kurį gan plačiu lanku juosė aukšta akmeninė tvora. Tačiau turistų lankytina vieta niekada nepavadintum, į akis, greičiau už patį dvarą, krisdavo spalvingos plastikines supynės, lipynės ir pastovus vaikų šurmulys. Ant metalinių vartų kabojo neišvaizdi iškaba „Muraokio vaikų namai“. Darbuotojai skųsdavosi tolima kelione, žvyro keliuku, tačiau tyliai palaikė idėją, kad tokiems vaikams yra geriau laikytis atokiau nuo miesto pagundų. 
Kiekviena diena, kuomet pasirodydavo galimi įtėviai, vaikų namų darbuotojams buvo pilna įtampos ir planavimo. Reikėdavo ne tik paruošti išrinktą vaiką įtėvių pasirodymui, tačiau dar suvaldyti kitus vaikus nuo triukšmo kėlimo, sutvarkyti aplinką, vestibiulį bei bent keletą vaikų kambarių, kad būtų ką parodyti ir pasigirti. Vaikų informavimu, kad nerėkautų ir ypatingai nespoksotų, buvo užsiėmusi pati direktorė. Moteris tikėjo – paskutinį kartą sandoris nepavyko būtent dėl nemandagaus kitų vaikų bei darbuotojų elgesio. Žinoma, jai ir pačiai norėjosi spoksoti į smailias elfų ausis, keistas akis (kurių ne tik vyzdžiai, bet ir rainelės keisdavo savo dydį); norėjosi paklausti daugybės nemalonių klausimų, tačiau atiduoti vaiką įsivaikinti – kur kas svarbiau, nei patenkinti savo smalsumą. 

Tamsios odos vyresnė moteris pasišlubčiodama skubėjo atlikti auklėtojos pareigos ir pasirūpinti, kad ši diena eitų kuo sklandžiau. Jai patikėta paruošti mergaitę. Išrinkusi gražiausią ir mažiausią suknelę, apvilko jau nupraustą šviesiaplaukę keturmetę. Mergaitė raukydamasi stovėjo ir netarė nė žodžio. Auklėtoja   žengusi keletą žingsnių atgal  nepatenkinta nužvelgė Nesą. Elfiukė buvo smulkesnė už bet kurį savo amžiaus vaiką, tad kad ir kokia maža suknelė buvo, vis tiek atrodė apdribusi. Moteris dar kartą nužvelgė neįprastai ilgus pirštus, žalias, išplėstomis rainelėmis akis ir styrančias pro palaidus plaukus smailias ausis. 
„Galbūt jūs visi tokie“, – atsiduso sau.
Dar kartą nužvelgusi mergaitę ir įvertinusi, kokie svečiai ateina, nusprendė supinti plaukus į kasą, kas dar labiau išryškino ir taip atvėpusias smailias ausis – tegul elfai neabejoja, jog Nesa kaip tik jiems skirta, kad ji viena iš jų. 
„Nesupratu aš tų elfų, – lyg sau, lyg mergaitei kalbėjo pindama kasą. – Mirštanti tauta, tokios siaubingos gimstamumu problemos, o baisiai išrankūs. Nesu girdėjusi, kad kiti vaikų namai turėtų nors vieną elfiuką. O čia jau dveji įtėviai tavęs nenorėjo imti. Nors tokia, – nežymi pauzė, – graži mergaitė.“ 
„Nenoriu šito“, – susiraukusi tampė suknelę Nesa.
„Nepaistyk niekų, mergaitės nešioja sukneles, o ne karstosi medžiais. Elkis gražiai.“
Nesa nieko neatsakė, nelabai žinojo, ką šiuo atveju reiškė gražiai elgtis. Paprastai užtekdavo patylėti ir ramiai sėdėti.
„Ar girdi mane? – auklėtoja atsuko į Nesą ir pažvelgė tiesiai į akis. – Elkis gražiai, tau šiandien svarbi diena.“
Mergaitė išspaudė šypseną ir linktelėjo. Prisiminusi, kad šį kartą reikėjo labiau pasistengti, nusišypsojo dar smarkiau, tarsi repetuodama. 
„Šaunuolė.“

Pagyvenusi elfų pora išlipo iš taksi prie įsukimo į žvyrkelį. Nusprendė likusią kelio dalį įveikti pėsčiomis – ir vairuotojas mažiau skųsis, ir patys galės kiek nuraminti plazdančias širdis.  
„Kas galėjo šitaip pasielgti? – visai pašnibždomis, tarsi nevalia būtų apie tai kalbėti, stebėjosi moteris. – Palikti vaiką žmonių globai? Kur buvo Vyresnieji, kodėl niekas nesustabdė?“
„Svarbiausia, sužinojome apie tai, – ramino žmoną. – Dabar viskas pasikeis. Po... – paskaičiavo, – devynerių metų Mua klane vėl turėsime vaiką.“
„Taip... Taip, – kiek aprimo moteris. – Pranešei?“
„Tegul tai būna staigmena.“ 
Likusį kelią pora nuėjo nebyliai. Abu buvo pasitempę, apsirengę tvarkingais lininiais drabužiais. Moteris dėvėjo varinę elfų raštais puoštą apyrankę, o vyras ant kaklo buvo pasikabinęs tokio pat stiliaus medalioną. Griežtu stiliumi sutvarkyti plaukai lengvai atidengė smailias ausis.

Patekę direktorės globon buvo pernelyg lipšniai sutikti. Visų pirma apkūni moteriškė aprodė jiems gražiai sutvarkytą kiemą, vėliau nuvedė į vidų, parodė bendrus žaidimų kambarius, gyvenamas patalpas. Tai darė pastoviai pasakodama – kas ir kada suremontuota, kokia valstybinė ar tarptautinė parama gauta. Elfų pora mandagiai klausėsi, tačiau nekantravo pamatyti mergaitę. Aprodžius „turtus“ vadovė nusivedė porą į savo kabinetą, pavaišino kava bei sausainėliais (prie kavos prisidėjo ir direktorės pavaduotoja, papasakodama apie naują kilimą koridoriuje). Pagaliau buvo pateikti Nesos sveikatos dokumentai ir auklėtojų rašytini atsiliepimai. Viskas buvo aprašyta trumpai, teigiamais ir abstrakčiais teiginiais. 
„Mes ne mašinos atėjome pirkti, kad ir kokios būklės ji bebūtų, esam apsisprendę, – nebeiškentė vyras. – Ar jau galime susitikti su Nesa?“
Direktorė pasijuto įžeista, bet stengėsi nusišypsoti. 
„Taip, žinoma... Jūsų padėtyje... – apsilaižė storas, kavos suteptas lūpas. – Pavaduotoja jus nuves. Galite pasimatyti su mergaite, o paskui sugrįžkite pasirašyti reikiamų popierių.“ Elfė pašnairavo į direktorę, tačiau nieko netarusi nusekė paskui pavaduotoją. 

Jaukiame kambaryje (kuris, matyt, skirtas įtėviams susitikti su būsimais vaikais) buvo pilna žaislų, tačiau mergaitė sėdėjo nejudėdama, išpūtusi akis; panašiai atrodė ir auklėtoja, kuri, porai pasirodžius, trumpai pristatė mergaitę ir paliko juos vienus, leisdama naujai elfų šeimynai susipažinti. 
„Koks tavo vardas?“ – kreipėsi moteris į mergaitę.
„Taigi sakė – Nesa“, – susiraukė pasimetusi; tačiau tuoj pat susitvardė ir nusišypsojo, kaip buvo liepta.
„O tu protinga, – pagyrė vyriškis. – Ar nori su mumis keliauti? Gyvensi apsupta meilės, su visu Mua klanu. Su savais.“
„Taip“, – drąsiai ištarė šviesiaplaukė ir, kaip buvo instruktuota, nubėgo apkabinti būsimus tėvelius. 

Elfai pritūpė, kad priimtų keturmetę į bendrą glėbį. Ta stebuklinga akimirka, kuri turėjo pažymėti naujos šeimos pradžią, virto kažkuo tragišku. Vos prisilietę elfų pora atšoko nuo mergaitės lyg nukrėsti elektros ir žvelgė atgal su didžiule baime akyse. Nesa nieko nesuprato. Auklėtoja buvo žadėjusi: jeigu apsikabins naujus tėvelius – jie tikrai džiaugsis. Nejaugi ją apgavo? Pora netarė nė vieno žodžio, nebyliai susižvalgė ir pasitraukė iš kambario. Nesa liko viena stovėti, nesupratusi, ką padarė blogai. Elfai išėjo net neužsukę pas direktorę, dulkėtu keliuku žengė gan sparčiai ir užtikrintai.
„Bus geriau, jei neprasitarsime“, – numykė moteris grąžydama rankas.