* * *
Laimės akis įsidėjo
ir išėjo

jodinėti
juodintais derva oranžiniais
mustangais,

nemokantys
supykt

ant (vis dar) nusisukusio (tai reiškia delsiančio ateit)
Rudens;  

o tie supykusieji užginti dėsningai
nuo poreikio: „sau įsidėt
Laimingojo akis“

kai juodos plikos šakos ir
lapai degantys ant žemės kilimais
nors dienos
tiesiog vasariškai
šiltos...

...bet va – juk jau ruduo,
juk jau „Mirtis“.