Nė tinklai išausti nesugaudo dienos —
Saulė tyliai į pogulį slenka.
Dar nuščiūva, išvydusi pumpurą šilumai kviest
Ir paklydusį paukštį rytais tebečiulbantį.
Tik šešėliai praslinkę nuglosto laukus,
Jau arimais rudais pasipuošusius.
Buvo šitaip, yra ir, duok Dieve, dar bus...
Taip alsuoja laiku mūsų žemė.