Tiktai gyvent, tiktai gyvent, ne mirti,
Už visą žemės auksą gyvenimas brangiau.
Laimingas tol esi, kol dar gali patirti,
Kaip saulė, gėlės, medžiai šypsos tau.
 
Veltui lai juodo klonio šmėklos šaukia
Ir uždengia akis aklavietės skara,
Po kiekvienos nakties dienužė aušta,
O vilties paukštė pakyla su aušra.
 
Pasijuokė, ar nuskriaudė koks nors beširdis —
Tai jis nelaimėlis, ne jo auka.
Teisus likimo pirštas viską bus išgirdęs
Ir smogs atgal su atpildo ranka.
 
Daug pamokų išmokt gyvenant žmogui tenka,
Bet iš visų svarbiausios yra šios:
Iškęsti ir išlaukt, kai skausmas širdim slenka,
Sulaukti angelo siųstos šviesos.
 
Nežinom ateities, nė jos vienos minutės,
Į kokį vandenyną mūsų upė nutekės,
Tai kam užkirst jai kelią jūra būti
Dėl purvo gniūžtės, seklesnės tėkmės.
 
........................................................
Ateina laikas, kai daugelis sutiktų
Grąžint turtus ir ordinus valdžios,
Jeigu už viską dar nors kiek paliktų
Senų dienų jaunystės varganos.