Rudeniškos mintys
Auksaveidis ruduo užu lango,
Brazda lietūs nuo ryto įkyrūs
Ir su gelstančiais lapais aplanko
Mintys keistos. Jos tartum išnyra
Kaip miražas, per dykumą plaukiąs,
Kaip žaibų įstabus fejerverkas.
Po laukus blaškos vėjas ir kaukia,
Tarsi bando primest savo tvarką.
Medžių lapai po kojomis byra –
Rudeninės minorinės mintys.
Tokios šviesios, nesuteptos, tyros.
Rodos, imtum, glėby apkabintum.
Semčiau, semčiau nuo tako aš saujom
Tą nuauksintą žemišką turtą.
Te ruduo gamtoje išdykauja,
O širdy – vien pavasaris spurda!