Ką šnarat man, beržai šalnos pakąstais lapais?
Kad greitai juos nuplėš užklydęs vėjas?
Taip neseniai vario spalva juos saulė tapė
Ir žaidė virpančiais šviesus rugsėjis.
 
Šakos veltui linguos ir plaksis liaunos rykštės...
Vėjui tai kas, ruduo — siautimo metas,
Nutrins ir pėdsakus savaitės vakarykštės,
Kai vasaros žirgai rūkuose blaškės.
 
Boluosit vienmarškiniai darganų pagairėj,
Ir aš nerasiu žodžių tinkamų užjausti.
Į laiko tolumas dairykis nesidairęs,
Nėra ko pasitikt, nėra ir ko belaukti.
 
Gal tik vėliau, tik daug vėliau ateisiu
Šaltos žiemos išbalusiu taku.
— Ar nesušalote? — paliesdamas paklausiu
Nulinkusios šakelės su šerkšnu.
 
Dar bus negreit, dar tiktai lapai krenta...
Bandau išgirst jų gamą šnaresy.
Beržai beržai, jums medžiais būti lemta,
O, rodos, tarp tikrų draugų esi.