Sveikata
Nė neklausk, ką veikiu –
Vis kuriu pastovumo iliuzijas –
Šeimą, turtą, namus,
Tai, ko sugebu būti ašis,
Ir skaičiuoju galop,
Kas suiro, supuvo, kas sudegė,
O sveikatos, jėgų ir vilties
Tik iš Dievo galiu beprašyt.
Maldos tįsta ilgyn
Ir jos atmieštos baimės šešėliais,
Nes rūdiju, riečiuosi, linkstu,
O važelis vis klimpsta giliau.
Atsigręžus atgal
Net stebiuosi, kiek visko pakėliau,
Kiek nudirbta darbų,
Kilometrų kiek aš nuėjau...
Kūnas rėkia: „Gana!“
Langines jis jutimų uždaro,
Nesmalsu – nei matau, nei girdžiu,
Nei pažįstu, kas eina artyn,
Bet tikiu kažkodėl,
Kad Dievulis turėtų būt geras
Ir gražiausiam sapne
Be kančių jis mane pasiims.
Anei minios gedės,
Nei varpai ilgesingai skalambys –
Jeigu tyliai buvau,
Tai išeit privalu dar kukliau.
Nė neklausk, ką veikiu –
Praregėjimas šiandien aplankė,
Kad pakito kažkas,
Bet kitimo aš jau nebijau,
Nes priėjo jauni, dorovingi,
Protingi ir gražūs.
Supratau, kad savi –
Nesusirgę silpnų liūdesiais.
Ir burbėt nedrįsau,
Būtyje kad ko nors buvo maža,
Lai tik kraujas juose
Nuo skirtosios naštos nesikeis.