Skrisk, mintie, su lapais spalvotais.
Lai vėjas skraidina tolyn.
Nešk Angelo sparną, kuris švelniai paglosto
ir liūdesį stumia šalin.

O aš bėgsiu rudeniniais takais
gaudyt savo lemties.
Nesivysiu aš vėjo laukais.
Sūkuriais jis atskris.

Mesiu nuovargį lauko gale,
imsiu skrendančią
Angelo plunksną
ir suspaudus delne
įrašysiu savąją mintį.