Ateik, lietau, ir būki man valdovas,
su krištoliniais aš lietaus lašais krentu,
išeinančias spalvas šiąnakt savim nuplovus
ir užgesinus tūkstančius žvaigždžių akių.

Ateik, lietau, į mano širdį nesiblaivęs
iš debesų pilkumo, rytmečio miglos marškų,
kaip vėjuose linguojąs uosto ieškąs laivas,
kai aš su tavimi nebyliai kaip draugu šneku.

Ateik užpūsti rudeninio žiedo žvakės,
ateik pasotinti dangaus mišiom jausmų,
nes aš taip vieniša, visų netekus
į juodą nežinią su tavimi einu.