Per audrą juodą medžiai lekia -
Žalieji paukščiai debesų,
Tolybėse žaibai išsekę -
Akimirka nuo jų šviesu,

Kai, iš juodos gelmės išnirę,
Sidabro vėjus medžiuos glosto
Ir, žiežirbom šviesiom pabirę,
Ilgai negęsta prie vėjų sosto.


Nebėkit , medžiai, nuo audros,
Te jūs vainikus iššukuos
Galingas vėtrų stūgesys
Ir mano giesmėje širdis...

Išprauskit sielą lig gelmės,
Žaibai išdegins skausmą juodą,
Kuris griaustiniais nualmės -
Palūžusiems audroj paguoda -

Nulyta žemė ir rasa,
Akmuo skaistybe sušvytėjęs,
Dangaus akis ugny visa
Ir prie žaizdos suklupęs vėjas...


Tu žiburius visus užgesinai,
Juodoji vėtra...Ir tik žaibas toly
Nudažė vėjo ilgesį  žaliai -
Nušvito baltos medžių pėdos moly -

Jas skaito geismo paukščiai debesų
Ir skausmo medžiai vėtroj nesuklupę,
Šalti šešėliai rudenio rasų
Ir žaibo tiltai per mūs meilės upę...