Nekaip pasidarė išgirdus, kad birželio 18 d. kartu yra ir 140-oji, iššvitusi po jubiliejinių 75 metų sukaktuvių. Buvo nesmagu, kad ją pats įvardijau kaip gerą dieną, o Subartonių senolis Leonas kone man pritarė, esą, nebloga diena ir net sveikino, kad jau ir tokios sulaukęs. Žaizdotą koją sugėlė, pakilūs matymai apniuko: kalnai jau neatrodė lengvi, Cezaris be šypsenos. Menkniekį reiškė tie keli žodžiai, atėję kurti Savęsp imperijos. O blogiausia, kad neatsispiriu vaizduotis, kaip šitokį vangų, netikusį gyvenimą iškenčia kažkas tas, už kurį gyvenu. Taigi, jau 140 dienų, kai...
   „Bijaisi? To? Kažko?“ — sugaunu mintyse ir prisipažįstu, kad nemielas sau. Kaip pekla nemielas. Atrodo, girdžiu, kaip krankia varnas Golius. Nelinksmai krankia, bet jam bent tiek gera, kad skaudžiai pajaučiu, kaip nepaprasta gyventi už kažką kitą, kaip skaudžiai rūpi sužinoti, kas jis? Ir kodėl taip atsitikę, kad jam nebuvo lemta pragyventi tuos 75 žmogaus gyvenimui atseikėtus metus?
  Šmėstelėjo brolio Vyto nelinksmos akys. Ir jam  nebuvo lemta tiek išgyventi.
  Šmėstelėjo Cezario Kurilavičiaus akys...
  Šmėstelėjo Juozo Baravyko akys...
  Šmėstelėjo Seriožos Baravojaus akys. Kartu tarnavome Šiaurėje, povandeniniame laivyne. Jis ukrainietis. Aš sugrįžau iš ten,  jis —  ne. Atsiminęs rašiau, bet ar skaitė?
 
Laivais išvaikščiojom
Didingą Šiaurę.
Dievai čia meldžiasi,
Kad pražūties mažiau
Prisimenu Tave, Serioža Baravojau,
Ilgai reikėjo laukt, kol  sužinojau —
Tu neateisi —
Reikia man ateit.
 
Be ašaros nukėliau nuo galvos kepurę.
Be ašaros eilėraštį rašau.
O Šiaurė kaip tada didžiulė.
Dangus jos žemas
Ir gilus vanduo...
 
... Bet tą žinai geriau,
Serioža Baravoj,
Nuo dugno gylį pamatavęs...   
 
   Užsimaukšlinau žiemos kepurę ant galvos. O ir galvoje pasijuto žiema. Irgi tikra, neišgalvota. Su šuoliu iš sunkvežimio į sniego pusnį. Keliuosi iš jos. O  sniegas  kruvinas. Ir rankos mano kruvinos.
   „Kaip Ukraina“, — dabar dingteli vaizduotėje, o tada negreitai suprantu, kad keliuosi su  pusnyje tvoros antgaliu pramušta kepure ir prakirstu kairiuoju galvos smilkiniu.
   — Senoli, renkis kailinius. Šalta. Ne jaunystė gi, — pasakiau ir pagalvojau, kad gal tokią dieną  ne sarmata paklausti, ar žino jis, už ką jam buvo lemta pagyventi? Tačiau senolis Leonas netikėtai atitolo ir vėl stoviniavo pakalnėje, nusileidžiančioje prie Gelovinės upelio. Dar vis, matyt, mėgina suvokti, kaip atsitinka, kad žmonės nemoka atskirti Žukovkos nuo Subartonių. Jiems jau nėra Žukovkos, kaip ir dvaro, kuris po nesėkmingo 1830 metų sukilimo išdalintas atsikėlusiems iš Rusijos sentikiams. Ir pasitaikyk taip, kad kone visi jie Žukai. Taigi Žukovka.
    Žiema galvoje nesibaigia...
    Jeigu labai rimtai, aš irgi nebetikiu varno Goliaus įtaigojimais, kad po 75 kiekvienas gyvename už kažką kitą. Tačiau stengtis patikėti tuo, kuo nebetiki, pasirodo, kad smagu, net protinga ir naudinga. Ir man  jau nereikia vartyti  Biblijos puslapius ir skaityti, kad, pavyzdžiui,  Noė po tvano gyveno dar tris  šimtus penkias  dešimtis metų. O viso  jo  amžiaus  buvo devyni šimtai penkios dešimtys. Ir tuomet man kyla stiprus, nors ir tylus įtarimas, kad kažkieno kažkokiu teismu iš mūsų atimta daug gyvenimo metų.
   Ir ką pasakyti? Dairykis kaip nori — toli arti — viso to seniai nėra. Ir varnas Golius, rodydamas į savo atmintį su Napoleonu joje, ne kažin kokius tolius parodo. Viso labo 200 metų. Argi palyginsi, ot, kad ir su Adomo amžiumi?
   Viso amžiaus, kurį Adomas gyveno, pasidarė devyni šimtai trys  dešimtys metų,[/i] — liudija Biblija.
  Vėl šmėstelėjo kažkieno pažįstamos akys. Kieno? Ir, o! neduok dangau, kad tas KAŽKAS išsiryškintų iš negatyvo į nuotrauką, pataptų kino juosta ar dar kitaip atsiverstų į kūną ir kraują. Tarkim, kad ir į Seriožą Baravojų. Neduok dangau, kad  sužinočiau, jog tas 140 dienų gyvenau būtent už jį. Taip nevykusiai, taip tuščiai,  kad pats sau esi teismas be teisės gintis. Tačiau kartu ryžtingai suprantu, kodėl taip knieti susigyventi su Savęsp ir nevarginti Aukščiausiojo ir visos  jo tarnybos savo būties reikalais — kažko  prašant, kažko tikintis, kažkuo  įsipareigojant.
  Prisimenu, kaip labai man buvo gaila sukruvintos ir tvoros smaigaliu perkirstos ausinės kepurės.
   — O akis...  kur akis? Dieve, ar matai, jis be  akies, — nesiliovė baimintis motina, rankomis vartinėdama ir apžiūrinėdama kaip kopūstą baltapūkę sūnaus galvą. Kol parėjau iš mokyklos akis pradingo, nuskendo užtinusiame veide. Dabar irgi jau nedaug kas pastebi, kad poros centimetrų nuotoliu nuo akies yra toks vaikystės atminimui paliktas randas. O žaizda smilkinyje irgi, matyt, nebuvo gili. Užgijo. Tik va žieminės kepurės  gaila. Tačiau  ten, Savęsp šalyje, tikiuosi, kad ir ją surasiu.
 
Kai daug šviesos
Ir ji išdegina akis,
Neklausiu, ar kas lieka.
Kai su tamsa,
Šikšnosparnis esu
O jeigu norite, kad būčiau didingesnis,
Prašau, vadinkit pelėda.
Nors,  žinoma, akims išdeginti
Daug  proto niekuomet nereikia.
Tačiau  ir  vėl šit ...
 
   Taip, taip, ir vėl šit daugtaškis . Ne todėl, kad reikėtų, o todėl, kad ir vėl kažkas trukdo išsakyti didesnius rūpesčius arba prašo neskubėti. Ir minties poilsiui reikalinga pertrauka, žvalgyba, kad neatsitrenktume povandeniniu laivu į uolą ar žiemine kepure į sniegu užpustytą pakelės daržo tvorą. Va, ir Vidinis paliko mane. Iš atokiau žiūrint, paliko lyg vieną, lyg vienatvei, bet iš tikrųjų yra gi šalis, vadinama Savęsp(i). Reikėtų Perkūnui į ją trenkti griaustiniu, sudeginti žaibais, jeigu joje  nebūtų gyvasties, kad ir akmeniu virtusios, kuri tyčia – netyčia neatsirastų šalia, kad nebūtume  vienas. Kad ir vienatvėje.
         
Sapnai jau baigėsi,
Užtat kaip sapnas pats tapau.
Na ką gi? kaip yra —  yra,
Tačiau  gyvenimui už kitą 
Aš neskirtas.
Vis atkakliau dairausi po Savęsp,
Gal dar tiktai lašelyj jo,
Tik pakraštėlyje, tačiau
Dairausi.
Gal atsitiks ir taip, kad daugtaškiai
Apžels po truputį dvasia ir kūnu
Ir poilsis kaip darbas žodyje
Dar prakaitu užtvins.