Kaip nemylėt tavęs, Tėvyne!
Kaip nemylėti Nemuno vagos!
Kaip nemylėt bažnyčios gotikinės —
Visų bažnyčių motinos senos!
 
Pro jos raudonį amžiai slinko.
Manęs nebus — slinks dar kiti.
Kiti prie jos užgims laimingi
Didingo grožio užburti.
 
Ne vien tik grožio, ne vien tik mūro...
Čia žemė neša daug daugiau —
Tautos istorija, gili kaip jūra,
Pabels į širdį vis garsiau.
 
Pabels į širdį bočių maldos,
Praėjusių karų ir stichijų aidai,
Kai storas sienas daužė, ardė,
Išlipę iš krantų pavasario ledai.
 
Dabar ramu, o storos sienos šiltos,
Vakarė saulė glosto spinduliais,
Taip norisi sulaukt, kad jos prabiltų,
Vargonai skliautuose vėl imtų gaust.
 
..............................................
Graži kaip pasaka gimtinė,
Mažas kampelis Lietuvos,
Kurį, tikiu, kiekvienas myli,
Užaugęs Nemuno krantuos.