Tai dosniai mums metus, sesut, skaičiavo
Pavasariais padūkęs kovo vėjas,
Ir vasaros, kada karščiu alsavo,
Vėliau rugpjūtis, jau vėsus rugsėjis.
 
Vieni žiedais žibuoklių ir alyvų,
Kiti bijūnais, kvepiančiom lelijom.
Bolavo obelys gimtoj sodyboj,
Lengvi jų žiedlapiai lietum nulijo.
 
Kas nuplaukė žeme, kas krito mums į plaukus,
Ir tie išbalo, kaip prie namo vyšnios,
Nubėgo skirti metai rudenio palaukėm
Ir šauk nešaukęs, jau nebesugrįš jie.
 
Gerai nors tiek, kad daug ką ir paliko –
Brangius balsus, anūkų juoką skambų,
Gražių darbų nevystantį vainiką,
Kurį nupynė darbščios dviejų rankos.
 
Tiesa, išbandymus ir sausio pūgos nešė,
Šalna ne kartą dairėsi pro langus,
Ant rankų ir veide švelnias raukšles išrašė,
Tiktai palaužti taip ir neįstengė.
 
Pamirškim ją, tikėkime šviesia viltim,
Kad dar ne kartą sups gegužio naktys,
O kvepiančios alyvos praeitį primins,
Kaip gera buvo jų žieduos laimužę rasti.