pro blykštantį langų akvamariną
į drugį susigūžus figūra
tai limpant lūpoms ugnimi gesinam
vasario lietų
vasaros bites
į vakarą minkštėjančius šešėlius
vaikų nebūsimų švelnius vardus
nebūsimo tiek daug...

nebesuspėjam
išsiskaičiuot kas paskutinis
bus kaip bus

sakai

ir štai pražysta varnalėšos
nuo ugnimi gesinamo lietaus
dar vieną kitą metrą palydėsiu
dar vieną gurkšnį degančio dangaus...

aklėjant laikui
žodžiais nusiplikom
suskleiski skėtį
juk ne pakeliui

neatsisukdamas nueik
ir tegul mėto
pasaulio duženas
į nugarą lietus