Tas atodūsis toks, kad jo tūris esybę sudrasko,
Bet vis tiek kažkodėl ne iš skausmo – iš džiaugsmo verki,
Nes jausmų šitiek daug, kad nėr baimės patirti fiasko
Ir atodairos nėr, nesvarbu, ar keliai atviri,

Tikslas priešais tave lyg apsiaustas raudonas prieš bulių
(Pats šiek tiek nustembi, kai pasklinda iš šnervių garai).
Rūpi visakas iškart – juoktis, verkt, verstis kūliais,
Visą dieną dainuot: „Kaip gerai, kaip gerai, kaip gerai...“

Tai sula tavyje būsiant naują pavasarį ošia.
Ką daryt begali? Tarsi pumpuras plyšti, skleidies
Ir brangiu tau vardu šviečia įrantom drėkstanti tošis
Ant kamienų kelių prie viešiausios visų pakelės.

Daug vėliau jau žilam gal atrodys tai visa juokinga,
Bet patirti šaunu neragautus būties stebuklus,
Nors akimirkų daug, kurias noris vadint stebuklingom,
Bet išeit iš savęs pirmas akstinas vienas tebus.