Ruduo... Ruduo... Ruduo... Jau sirpsta metai
    lietaus lašais ant bąlančių plaukų.
      Rieškutės pilnos. Net praeivis retas
         sustojęs šypsos: aš semiu, semiu
 
          rudens atokvėpį per ryto miglą,
       paslėpt bandau tas vasaros naktis.
     Rasom sukritęs sidabrinis tinklas
nuo vėjo gūsio pasišiaušęs. Kris
 
širma nuraudus kasdieninė uogom,
    dantyti debesys skalaus spalvas,
         ir medžių šakos, tarsi rankos nuogos,
              vis glaus ir glaus, paskui save nuves...

------------------------------------------------------------------------
        Ruduo... Ruduo... Ruduo... Prisirpę metai
 skalauja praeitį ir byra ant plaukų...