Nemokėjau suvokti, iš kur tai. Radijas išjungtas, televizoriaus Palėpės departamente nebuvo, internetas irgi nutildytas. Ten, žemiau lubų, Leokadija pati stengėsi atsitverti nuo didesnio triukšmo. Pati neretai iš apačios beldžia į jas ir pyksta, kad čia gyvename triukšmingiau, negu pas ją. Ir šį kartą girdėjau, kad jos alsavimas ramus. Beliko pamanyti, kad neramybė atklysta iš toliau, bet erzino netgi ne ji, o tiesiog  įkyrus to paties kartojimas. Greitai įsiminiau neįmantrų  tekstą, sutilpusį septyniose  eilutėse, ir vos išgirdęs eilinį išpuolį į ausis, pats atsiliepdavau deklamavimu:
 
Kas atsitiko, kad vėjas,
kurį kėliau, pūčiau ir sukau juo malūnų sparnus,
nutilo, nurimo — nėėėraaa...
Net  nustebti nemoku,
kad kraują užkaistų tokia netektis.
Tik tyla šit dar klausia per raidę —
kas atsitiko?
 
   „Aha, aha... Neduok, die, tokios tylos. Išprotėti galima nuo jos“,— pykstu, kartu ruošdamasis eilinį kartą duetu padeklamuoti tekstą. O ką daryti, kai nemoki jo nutildyti? Net nesuvoki, iš kur jis ateina. Užmaukšlinu kepure galvą,  bet  ji be ausinių  Paimu kitą, tačiau ir šita — be. Yra dar viena, tačiau žieminė. Ogi birželis, diena įkaitusi ir atrodo, kad saulė viršum galvos šiferio stogą išlydys. Ir vis dėlto ši kepurė su ausinėmis. Kažkiek pirštais pašukavęs jos kailį, užsidedu ant galvos. Ir — ką? „Kailinių reikia, ir tuomet aš kaip amžinatilsis senelis Leonas iš Subartonių“, — netikėtai atsimenu tuomet bene seniausią šio kaimo gyventoją. Dažniau ji matydavau nuokalne einantį link Gelovinės upelio, už kurio ant aukštos  Gilšės ežero pakrantės įsitaisiusi Sergejaus ir Teofilės Žukų sodyba. Žukai... Kada jie čia prasidėję, man nelabai rūpėję. Pradžioje rečiau, o paskui vis dažniau ir dažniau atkakdavau čia  susitikimams su jų vyriausia dukra ir taip tęsėsi iki kol įgrisau jai tiek, kad ryžosi pakeisti net savo pavardę. O aš, prisimindamas tą tolimą, per pusšimtį metų nutolusį laiką, rašiau:

 Metai eina, praeina, 
Bet kai myli, vis tiek kaip tada. 
Žmonės laukė, kad Gilšė 
Brangų dvarą į krantą išmes, 
O išplovė daugiau negu dvarą – 
Geltonkase, išplovė Tave.  
Ir dabar, apkabindamas ežero bangą, 
Vis stebiuosi stebuklo galia —- 
Iš mažytės širdies lig padangės 
Dar nesibaigia augus daina --- 
Dar vis tiek kaip tada 
Vaikšto dangūs po sielą ir gaudžia 
Stebuklingi bažnyčių varpai. 
-------------------------------- 
Būk laiminga, įsisupus į ežero bangą, 
Ir prigludus prie mano širdies, 
Kaip tada, 
Taip dabar, žilakase.
                        („Kaip tada“ )
  
   Ir štai dabar atsimenu jį, mielą žilakasės senelį, ir vidurvasaryje nenusirėdantį kailinių. Iš tiesų, užsimesčiau kailinius ir būtume labai panašūs — abu kailiniuoti vidurvasaryje. Net ir metais panašūs. Jis dar vis truputį vyresnis, gal jau prie 80 besiglaustantis, bet tokio skirtumo nepaisoma. Net ir tuo panašūs, kad jau  nesugebu ateiti į paplentėje ant Gilšės kranto įsikūrusią uošviją. Sakau, kad ji per toli, nors ne toliau kaip anuo laiku: tik šimtas kilometrų, tik valanda kelionės iš Vilniaus. O senoliui Leonui ateiti pas sūnų Sergejų ir marčią Teofilę  dar arčiau; eidamas takeliu ir lieptu per Gelovinės upelę, ir puskilometrio nesugraibstysi, tačiau ateidavo retai, nes „per toli“. Einant į vieną pusę reikia įveikti pakalnę, upelę ir įkalnę, grįžtant atgal —  vėl. Taigi ir pats suprasdavau, kad per toli. Matydavau, kaip sustojęs pakalnėje, daugiau mažiau palūkuriavęs, sugrįždavo atgal į aukštą sodybą, kur prie Kampinio ežero gyveno vyresnio sūnaus  Emilijaus šeimynoje.
  — Ar pažįsti, seneli? — užsimiršęs netyčia paklausiu.
  — Dabar nieko kito ir nedariau. Tik po  pažintis pavaikštau, po prisiminimus. Nors, ačiū Dievui, kad  Savęsp yra, bet mano akims dvasia turtingiau atrodo, kai ji kūne. Smagu matyti. Sensti, Pranuci,  sensti, bet neilgai taip bus, o  paskui... Bet pats pamatysi, kaip paskui, — pasakė tų metų seniausias Subartonių žmogus, galbūt vienmetis su Vincu Krėve-Mickevičiumi, bet tikra, kad kurį laiką mokėsi su juo vienoje mokykloje.
   Sapnuoju? Neatrodo, bet jeigu ir taip, žinosiu (tik atsiminti reikės), kad Savęspi pasaulyje  sapnai  neišnyksta.
   — Girdėjau, padėkojai Dievui už Savęsp. Pagalvojau, o kodėl ne man?
   — Kodėl ne tau? — linksmai perklausė senelis Leonas ir dar  smagiau padainavo, atrodytų, nelinksmą dainą. Nedaug. Vieną jos posmą.
     
      Kada noriu verkiu
      Kada noriu dainuoju
      Nuo sunkių vargelių
      Neišsivaduoju...
    
  „Kaip sūnus Sergejus, taigi mano uošvis, — pagalvojau. — Balsas skardus, stiprus, dainingas. Ačiū, kad užsuko, kad atsitinka va taip, kaip šiandieną, kai saulė tekėjo 04:41, leisis 21:58 ir per visą trumpą naktį švies mėnulio pilnatis. Taip, švies. Tačiau tai nereiškia, kad pamatysime. Ot, užplukdys debesys ir... ir, kaip sakoma, ant svetimo arklio toli nenujosi.
   — Seniai dainavau. O kada tai dariau Subartonyse, jau nė neatsimenu, — panoro prisiminti, šnektelėti.
   — Va taip ir išnyko Žukovka. Vis Subartonys, Subartonys. Nuo  kada? — nelinksmai atsiliepė kailiniuotas senolis ir jau atodūsiu: — Ir Žukovka  jau Subartonys. Nuo kada? O  būdavo visą  dvaro žemę apsėdusi Žukovka..
   Tylėjau. Turbūt  ilgai.
   — Nė karto negirdėjau tavęs dainuojančio Subartonyse.Tik Žukovkoje. Dažniausia, žinoma, su  mano Sergejum.  
   Nusiėmiau ausinę kepurę. Senolis Leonas irgi nusirengė kailinius ir pirmą  kartą  jį pamačiau tokį lengvą, išpraustą it Gilšės  ežero lelija. Atsiminiau savo kraujo senelius — ir Feliksą, ir Simoną, Šimu vadintą. O už lango, pietų pusėj, dunksnojo kalnai — irgi balti, išprausti, žmogaus atnešti. Jaučiau dvasia, kokia gera ši diena. Ir Cezario neprireikė šaukti. Šypsojosi ir  buvo smagu, kad dar bent kelios raidės išėjo patarnauti kuriamai Savęsp imperijai Taip ir pasakiau senoliui:
   — Gera diena.
   — Nebloga. Subartonyse, regis, birželio aštuonioliktoji? O  tai reiškia, kad po 75 sukako 140 dienų. Ne jubiliejus, bet sveikinu.
 — Ką?
 — Sakau, gera diena. Nors ne jubiliejų žymi, bet diena gera. Sveikinu.