Pakilk, širdie!
Su bokštais,
Su baltais, pakilk aukštai.
Vėliau — debesimi lengvu nuplauki.
Tenai, kur begaliniai jų keliai,
Žydra svajonė skristi šaukia.
 
Po jos sparnais nubėgs rugsėjo žemė,
Ji  ir dabar
Graži graži.
Nors plačios upės rodysis upeliais,
O rūtomis —
Miškai žali.
 
Tiktai kelionėje ilgai netruki,
Prie jūros apsigręžk,
Sugrįžk atgal.
Jeigu laukus užklotų tirštas rūkas,
Bažnyčios bokštai
Namo parvestų vėl.