basa naktis bučiuoja riešą vaiko 
užžindyto karščiuojančiais sapnais 
katės žingsniu tyla 
į taktą laikui 
sužydusiam tavim... 

nepasibaik 

ties dangumi 
kur sidabrinės kopos 
įmerkia kojas šilko debesy 
kur krištolu sužvilga sniego uogos 
kai pasaką pirštu stikle pieši 

ne tą be pabaigos 
ir ne laimingą 
kai naktį pienės uždega baltai 
takus negrįžusiems 

o vėjas groja smilgom 
kažką gražaus 

visai ne apie tai...