Buvau miške, bet musmirių nespardžiau,
Nei šautuvo, nei lanko, nei strėlių
Nesinešiau, nes ką tik melžiau karvę,
Tad gaila man mažų ir didelių,

Kurie mauroja, loja ir bėgioja,
Kurie ropoja, ištiesia sparnus.
Šį rytą soti, nes aš — geidžiamoji,
Tiktai nektarą rinksiu iš gėlių.

Barankom suriestas ir dvišakas liežuvis
Taikingai ilsisi tarp ilčių su nuodais.
Tavęs aš negeliu, kitaip jau sveikas žuvęs — 
Nė nesimuistyk, neprašyk paleist.

Tol mano žvilgsnis kol tavęs nesiekia,
Mėšlungio nesutraukiamas raumuo — 
Gali svajot, lakiot, straksėti
Ir apie laisvę amžiną giedot,

Bet vos pajusi svilinantį žvilgsnį,
Sparnais nugruzdusiais pradingsi manyje.
---
Einu namo, reikės vėl karvę melžti
Ir kurt planus, medžiosiu kaip tave...