Aš jaučiuos lyg nešiočiau po plytą
Nuo šešių iki pusės dvylikos,
Kaip arklys ant vagų nuvarytas,
Kai arėjas rietėsi dvilinkas.
 
Ir tas jausmas manęs neapgauna –
Širdis dunksi tartum statinėje...
Mėnuo dingo už debesies jaunas.
Visi norai žvaigždėj paskutinėje,
 
Tačiau ji niekada nenukrito –
Nuvertėjo prieškario pinigas...
.............................................................
 
Per ilgai aš miegojau, nes rytas
Prasidėjo nuo pusės dvylikos...