La paloma
O balandėle!
Jūros krūtinę kilnoja
Šiurkšti aistra.
Kam jai harmonija?
Prisotinta vėjo,
Iššiepus krantus,
Junta vien tik save.
Kam ji mudviem.
Tik – iš tolo daili
Po kojų subirus tikrovė,
Taršyta audros
Maištingos darnos,
Kurią jukdo nuolankios
Ar tragiškos sąjūkio kaukės.
Įkopusiems – kam
Balandžių taika!
Po pamokslų nuo jūros
Veja lūpos ciklono spiralę.
Aukštai šelmeny
Sparnų mūsų
Plunksniniai debesys.