Užmetu masalą. Niekas nekimba.
Plūdurą šuoras vėjelio sukrutina.
Neišsiduodu, kad aš nelaiminga,
Dvasinę būseną parodyt nebūtina,

Bet iškalbingas žvejojimo faktas.
Laimė menka gniaužyt spurdantį slieką.
Pieno lyg soties katė prisilakus
Tarsi plėšikė šalia atsisėda.

Tfu! Mat jį galas tą menką karosą,
Kai parduotuvėj žuvies kiek tik nori,
Anei jos gaudyti, skusti, nei skrosti.
Pirksiu, iškepsiu ir valgysiu oriai.

Ėgi bėda — ji nepigiai kainuoja,
Mano lyg tyčia išdžiūvus kišenė.
Meškere kūdrą ir vėl makaluoju.
Gal bus karosai peržiem išgyvenę?

Trūkteli valą nemenkas laimikis.
Šokstu, paslystu, teškiuos į dumblyną.
Ką gi, žvejyba ir vėl nepavyko — 
Plūdę netyčia varlė užkabino...

Traukiu namo ir jau garsiai burnoju,
Dumblą nuo apdaro šlapio kratydama.
Jei tiek tesugebu kūdroj žvejodama,
Kas man kažin bemedžiojant nutiktų?..